Šimtmečiai. Savaičių ir dienų. Tūkstančiai aistros naktų ir tiek pat neapykantos ir burtų.
Gimti ir mirti.
Švęsti gyvenimą ir skęsti liūdesio migloje. Viskas čia ir dabar. Viskas vakar.
Ir visad, nors kartais užmirštant žvakės liepsna pleveno praeities gyvenimuose.
Ritualuose, magijoj. Šviesai ir minties ramybei.
Šiandien žvakės nors ir tapusios beveik kiekvienų namų atributu visgi išlaikė savo magišką
prigimtį, nes vos uždegtos jos grąžina mus į pirmapradę laukinę būseną, kur juslės – ne
protas vadovauja mūsų Kelionei.

Viliuosi, kad Tavo Kelionė su mano rankų darbo žvakėmis kvepės Tavo prisiminimais ir
svajonėmis, suburs Tavo šeimą ir mylimuosius, o gal leis pabūti vienumoje, kai labiausia to
reikės.
Draugų klegesy karščiausiam vakarėly Toskanos dvare, močiutės glėby, kuris alsuoja
žolelėmis ir rūpesčiu. Kūdikiui mingant ant rankų pavargusios pienu ir sausainiais
kvepiančios mamos plaukuos. Mylimųjų kvepalų prisigėrusioj antklodėj, Maroko karšty ir
Hanojaus dulkėse. Visur. Bus kažkuris prisiminimą sukeliantis kvapas. To ir siekiau
atrinkdama juos savo žvakių kolekcijai.